Ievos blogas

this was once supposed to become my English essay. wasn’t successful to transform this into one, so left it this way. Lithuanian translation sounds horrible, so if you don’t mind…

Happiness.
The word itself is banal, I would say. What is it, by the way? Thousands of advertisements are born each day. Thousands of fake promises trying to take over our minds with things supposed to bring us happiness. And millions believing them, buying, using, bragging to lead their lives in a way to achieve the same thing. Quite funny, don’t you think? Lives full of running in circles. Never seeing a way out neither remembering the way you have got in. Just running running running. And many want to stay that way, following an invisible lead, listening to the recorded voices of the adverts, wondering why on Earth they cannot feel happy when they are doing exactly what they should.

Whatever our lives seemed, pretty or colorful or just plain funny, I truly believe everyone alive has had some moments of darkness. Darkness which just absorbs you, leaving yourself craving to curl on your bed or dig a small cozy cave and never bother to come out of it. Honestly, most people should know the feeling when everything seems to be breaking apart and all one can wish is to run somewhere far away as fast as he is able to, leaving everything and everyone behind his back. Or when something hurts so much that the only option seems to scream using all the air you have just inhaled. Or when turning the volume up and trying to shake it all off you is just not working anymore… There may be many examples, as much as there are people walking this Earth. One can have his personal heaven, but however, a personal hell too.

All this writing truly was meant to have a point, though it might not be easy to see at first. Really, if we were supposed to give personal examples here, I would certainly say I have experienced everything I have written about. Maybe just some glimpses of it, but still, I am alive today. And, if bothering to use the word, quite happy about the way I live. Of course you might ask why. And I would surely answer: because I have learned to appreciate the small things that can brighten up our daily lives. I mean it as I am saying: they can appear out of nowhere and seem silly at first, but if you can start seeing them, you will certainly feel a change.

I am speaking too abstractly. What are those tiny things? Those little wonders of life, as one may call them. That could be anything, basically. Silver spider webs glistening in the sun of an autumn morning, a smile of a classmate you catch on your way to school, a red-yellow-violet leaf of a maple gliding by the wind. A cup of ginger tea with an old friend and a crazy dance with your no less crazy little sister, a surprisingly starry night to watch from a balcony. Anything, anything at all. As I said, the real thing to do is to learn to notice them. It might not be easy at first, but it’s all a matter of a habit: the more you practice, the more you learn. And in this case, the happier you get, just because you start to feel that you don’t need anything major to make you so. And that, in my opinion, is the greatest wonder of all.

Nuo pat pradžių žmonės vertino bendravimą. Susirėkauti po medžioklės ar pasiplepėti prie puodelio arbatos - čia jau priklauso nuo laikmečio, interesų ir kitų dalykų, tačiau faktas lieka faktu: žmogus be kitų - praktiškai niekas. Įsivaizduokite save visiškai vieną, be jokių ryšių, ir nebeliks nieko, kaip tik sutikti. Turėti žmonių, su kuriais galima pasidalinti savo ar pasaulio gyvenimo nuotrupomis, yra būtina kiekvienam. Gal ne tiek būtina, kiek reikalinga, kad nesprogtume savo vidiniuose pasaulėliuose.
Skiriasi tik būdai. Tai, kas atėjo, persiritus per tūkstantmetį, buvo naujos, nematytos, įdomios technologijos, greitai tapusios įpročiu. Mano, tavo, jūsų visų - vėl telieka pripažinti tiesą. Labai nedaugelis iš mano pažįstamų - įtraukiant ir mane, ko gera - nepasiskųstų, palikti be kompiuterio, televizoriaus ar, kas be ko, mobiliojo telefono. Nesakau, kad tai yra kažkas blogo ir nesiūlau nieko deginti už raganavimus: tai - naujoji kasdienybė, ir pati naudojuosi ja kaip įprastu ir savaime suprantamu reiškiniu. Vakaras su Skype, elektroniniu paštu tvarkomi Mokinių parlamento, debatų reikalai, žinutės svarbiems man žmonėms - visa tai turiu. Ir šį tinklaraštį turiu, taipogi priklausau keletui socialinių tinklų. Įprasta, priprasta, prisijaukinta ir pabandyta suprasti.
Bet kartais susimąstau. Nežinau, kiek kartų apie tai kalbėjo krūvos garsiausių pasaulio psichologų ir ne tik, buvo svarstoma mokyklose, tyrinėjama universitetuose ir rašoma spaudoje, tačiau… Kartą sėdėjau ir nuobodžiavau, stebėdama pokalbio laukelį užsipildant naujomis frazėmis. Ir tada pamaniau: juk visa tai - vien raidžių kratinys. Tarpai, kartkartėmis spustelėjami tarp bėgimo klavišais! Kompiuteryje turiu įsidiegusi keletą pokalbių sistemų. Kelios iš jų tik informuoja apie gautus laiškus; neleidžia atsilikti nuo realybės, vykstančios dabar ir čia. Už visų tų pavadinimų, tų “vartotojų vardų” žmonių, su kuriais susirašinėju, slypi asmenybės, gyvos, mąstančios būtybės, ir vis tiek viskas grįžta prie raidžių, žodžių, sakinių - išspausdintų ir internetu perduotu tiesiai man į monitorių. Pamatyti, paskaityti, sureaguoti. Sureaguoti, vėl paskaityti. Ir taip toliau. Realybe, pasislink; dieną neištarti žodžiai lyg iš praplyšusios juodosios skylės pasipila vakare iš visų kampelių, ir tik spėk suktis tarp forumiukų, nuotraukų vertinimų, iššokančių žinučių ir klausimų kwk, be kurių galima apsieiti, tačiau neatsakyti nemandagu, mat kitą rytą būsi apkaltinta pykčiais ir ignoravimu.
Aš nežinau, kaip dėl viso to jaučiuosi. Kartais pavargusi - taip; visgi negaliu be to apsieiti. Jei ne kompiuteris, telefonas, Facebook, Skype, forumai, tinklalapiai, blog’ai - būčiau jau seniai praradusi (ir net nepažinusi!) daugybes nuostabių žmonių. Nutraukusi tą bendravimą, paaukočiau daug. Tačiau kartkartėmis užeina keista savijauta: aš nenoriu jaustis priklausoma nuo tam tikrų mikroschemų, sujungtų ir sulituotų, kad veiktų; nenoriu nematyti nieko daugiau kaip kai kurie iš mano pažįstamų, išsiunčiantys po 150+ sms per dieną. Ir tada nežinau, kaip elgtis. Tiksliau, nors ir nežinau, laikausi senų įpročių ir nedarau nieko naujo. Girdžiu, kaip bangos nuo telefono sutrikdo kolonėles ant stalo, išklausau Thunderstruck pradžią ir atsiliepiu. O kur dingsi.
Rytais nebeatsakinėju į klausimus “Kada būsi šūlėj?”. Kuris laikas stengiuosi vengti tuščiažodžiavimų, mokausi rašyti trumpesnes ir konkretesnes žinutes (nelabai gaunasi, turiu daug liudininkų, bet vis tiek), jei žinau, kad greitai turėsiu progą pasišnekėti gyvai. Ir pamilau ranka rašytus laiškus. Ne todėl, kad jie kokie nors senoviškesni ar romantiški, to betrūko, tačiau būtent dėl to, kad liesdama tušinuko įspaudus jaučiu ir įsivaizduoju kitą žmogų. Nes žinau, kad nieko banaliai “pirmo šviežumo” nebus, vadinasi, rašyta daugiau apie dalykus, kurie išlieka ar rūpi. Na, priklauso, žinoma, nuo žmogaus, bet aš renkuosi šventinį atviruką rašyti visai pusiaunakčia, kai nelenda jokie šablonai ir esu per daug pavargusi kopijuoti ką nors ne savo. Išlieti mintis ir taip priversti žmogų susimąstyti. Prisiminti ir pajusti tai, ką aš jaučiau berašydama. Gal todėl naudojuosi proga ir rašau daug, nors anaiptol ne viską parodau. Išvengti masinės kultūros ir pasikartojimo. Ir šitas pats įrašas buvo padarytas spontaniškai, visiškai netikėtai; užtruko tiek, kiek statistinis pokalbis apie nieką, bet davė man gerokai daugiau.
Ką jūs manot apie visa šitai? Kiek jums asmeniškai svarbios modernios susisiekimo priemonės?

Na ką, prasidėjo, ne?
Tfu, pasisveikint taip ir neišmokau. Turiu galvoj pavasarį, žinoma. Tą tokį padarėlį su  užrašu”ak-koks-žydras-dangus-ir-kaip-šilta”, ištatuiruotu ant krūtinės. Ne ne ne, aš visai neketinu nieko pareikšti, pavasaris yra gūd, ir visi, kas gyvas, juo džiaugiasi. “Nuo vaiko namuose iki moterų kirpyklose, iki vyrų darbuose, iki presuotojų gamyklose…” - va matot, visi. Net Marijonas sutinka, o tai jau šis tas.
Temperatūros stulpeliui pastebimai šoktelėjus į viršų, vadinamojoje miesto gamtoje judėjimas taip pat padidėja. Aritmetinėm progresijomis - taip, aš netgi žinau, kas tai! Džiaugiasi žmonės, o kur bedings. Juk taip šiiiilta. Juos visus galima labai lengvai suskirstyti į keletą tipažų, o ypač aiškiai vienas nuo kito jie atsiskyrė pabuvojus jachtklube ir pasivaikščiojus po miestą. Net akyse mirga, tai ir pradėsiu. Nežinia, tiesą pasakius, nuo ko mirga, gal jau monitorius daro neigiamą įtaką, bet nenukrypstant nuo temos…
1. Vidurvasario tipas. Priskaičiuojam: -niolikines panikes Laisvės alėjoje: apnuogintos bambos (pageidautina dar su auskaru), basutės (kulniukai!!) ir mini sijonai. Vargšas pavasario vėjas. Nuoširdžiai gailiuosi, mat pažiūrėjus darosi šalta. Ak, ir kaip galėjau pamiršti saulinius? Kuo didesni, tuo geriau. Kojelės storis atitinka stiklo plotį. Pastaba: ant akių nešioti nebūtina. Labai sueina ir vietoj lankelio.
2. Sportuojantis tipas. Ką ir bepridursi - visus mielus metus jie tokie patys. Ką ten golfukai ir kregždės, nebereik seniai. Kiekvienoj labiau apgyvendintoj vietovėj rasit puikių egzempliorių. Kartais persikvalifikuoja į centriukus, parkinius arba akrapalinius - nėra labai didelio skirtumo. Kaip jau minėjau - apsižvalgius aplink tiiikrai pamatysit.
3. Auksinis tipas. O jau šito gėrio per akis, tik spėk dairytis: nuleisti džinsiukai, milžiniška, ne, gigantiška rankinė, savimi patenkinta vištiška eisena ir privalomas aksesuaras: sauliniai. Kaip ir vidurvasarėms, nebūtina nešioti ant akių, pakanka turėti. Nuo praeito sezono - apsišviečiau! - likę dizainerių parašai ant kojelių. Papūstos lūpos - privalumas, diržas su įžymiu zuikučiu - irgi, o dar vienas geras išradimas - stilettai. Adatiniai kulniukai. Kaip nekeista, didžioji dauguma koncentravosi jachtklube. Trankyti tuos adatinius kulniukus į grubų asfaltą, matyt, yra lyyygis. Ai, ir dar smagu stebėti, kaip tokios būtybės tuos pačius kulniukus įsmeigia į drėgnoką žemę. Padeda tik vaikinai, kurie dažniausiai - tokie patys auksiniai arba sportininkai, arba berniukai saldainiukai (retokai). Arba akrapaliniai, bet apie juos dar bus. Privalomas aksesuaras tiek merginai, tiek (!!) vaikinui - vargšas, drebantis, pūkuotas šunelis. Taip man į juos gaila žiūrėt. Kalba dažniausiai paviršutiniška ir apie tikrai svarbius vakardienos įvykius. Arba diskutuoja, kas turi didžiausią plunksnuotų apatinių kolekciją mieste (girdėjau savo ausimis O.O)
4. Akrapalinis tipas. Aš nežinau, daugelis Lietuvos gyventojų turbūt juos pažįsta, gal kokiu kitu vardu, nes “Akropolius” turi dar ne visi miestai, tačiau tipažas oi, koks matytas. Nesvarbu, koks oras už lango - šiuo atveju saulėta ir šilta - šeštadienis, sekmadienis, o kartais, jei pasiseka, ir kokia kita savaitės popietė leidžiama ten pat. Nepriklausomai nuo jokių sąlygų. Ai, ne, jei lyja, rūkoma pasislėpus po menku stogeliu, o jei šviečia saulė - ant stogo, čia jau konkrečiai apie Kauną. Klaipėda, Vilnius, o dabar jau ir Šiauliai tikriausiai yra atskira kalba, nors ką aš išmanau. Apranga ir aksesuarai visokiausi: subkultūrų šioje “subkultūroje” netrūksta. Pagrinde visgi auksiniai, tik šuneliai numetami namuose. Aksesuaras, nesvarbu nuo aprangos - fotoaparatas. Arba bent jau fotkytes darantis mobilusis. O jau kaip patraukliai atrodo mėlyna tualeto šviesa ir papūstos lūpos!! Nekeista, kad šituos žmones lauke pamatai tik porą kartų. Iš “A” traukiančius ir į, o tada vėl iš, o tada vėl į… Juk net pavasarį “Akropolis” - viskas, ko reikia. Netgi nebūtina ko nors pirkti, svarbu vieta, o ne kitos aplinkybės. Aš juk sakiau, kad tokių pažįstate.
5. Parkinis tipas, muzikantai icluded. Čia publika marga: apsijungia vasarotojai, auksinukai, sportininkai ir net dezertyravę akrapaliniai. Bendras interesas: gamta ir grynas oras. O vieta ne tokia jau ir svarbi: vaikų darželiai, parkai, tas pats jachtklubas. Visi jie mėgsta džiaugtis saule ir gaiviu vėju, pagardintu garsios muzikos prieskoniais. Vasarop bus okupuotos visos paežerės, o kolei kas… Na, dar čia įsimaišo šiaip besitaškantys žmogeliai, priėję antrą dažniausio tūso etapą (1. Akriukas 2. Parkelis 3. Namai (ne savo)).
Štai čia yra didžioji masės dalis. Masės tamsūs akinukai ir vasara, oi, pavasaris. Daug nepaminėjau, o tasai “daug” telpa į masės mažumą. Vienu žodžiu, džiaukimės pavasariu toliau. Man asmeniškai tai yra dviračio, pasivaikščiojimų ir piknikų balkone metas… O jums?

Šiandien vilkausi namo per šlapdribą su žieminiu paltu, šiltais batais ir pirštinėmis. Tempiau kuprinę ir gėrėjausi labai į gruodžio mėnesį panašiu peizažu, klausiausi Oxygene ir valgiau spanguolinius ledus. Taipogi svarsčiau, kodėl mano žinutės atkakliai ignoruojamos.

Trumpai tariant, švenčiau suknistą pavasarį. Saulės, šilumos, geros nuotaikos ir meilės metą. Ar begali būti geriau?

Nesupraskite klaidingai - neparuošiau pamokslo “jaunajai kartai”, anaiptol! Juolab, kad ir pati visai mielai laikau save tos kartos atstove… Šiandieninis įrašas - vienas didelis pamąstymas apie ateitį.
Kiek kartų, kol buvome visai pypliai, esame išgirdę klausimą “O kuo nori būti užaugęs(-usi)?” Nežinau, kaip jus, tačiau mane asmeniškai šitoks pasiteiravimas visada vedė iš proto, trikdė ir nervino. Iš kur aš galėjau žinoti, būdama vos kelerių metukų? Jau tada supratau, kad “princesė” - nelabai reali profesija ir juokdavausi iš nulinės klasės draugių. “Gydytojos” laikotarpis irgi netruko baigtis, kai supratau, kad mamos iškvietimai ir pacientų eilės manęs visai nežavi. Augant vis norėjau galvoti į priekį, tačiau bent kelerius taip ir užstrigau be jokių idėjų. Penktoje, šeštoje klasėje pradėjau rimčiau domėtis piešimu ir “svaigau” nuo noro tapti dizainere, interjero planuotoja ir/arba architekte. Praeitais metais svajonės kažkaip nuplaukė į šoną, tačiau nebaigiau svarstyti. Ir nieko nesužinojau! Nei apie save, nei apie savo norus, gal tik sausą statistiką, kad dizainerėmis svajoja būti didžioji dauguma mano panašaus amžiaus draugių.
O dabar… Bebaigiu aštuntąją klasę; prieš akis - ne, taip neteisinga, jau geriau sakyti pakeliui - stojamieji į KTU gimnaziją, su MLT (Mokslo Lyderių Turnyrais) taip pat gan neblogai susidoroju, nors ir nenoriu girtis. Prieš keletą metų turėjau progą su šeima pakeliauti po Didžiąją Britaniją, taip pat užsukome į Oksfordą. Ką jau ir šnekėti, pakerėjo, o tėčio mestelėta frazė, nuskambėjusi “tu tik stok, mes jau kaip nors” sukėlė šiokį tokį gumulą gerklėje. Kita vertus, kai dabar pagalvoju, nors ir skamba lyg avantiūra ar kiek beprotiškai… o kodėl gi ne?!
Nesakau, kad prestižinis universitetas - būtinybė, tačiau bent jau į stambiųjų gyvenimo svajonių sąrašą tikrai įeina. Ir išties, kodėl ne… Žinau, kad noriu pasiekti daug, ir netgi žinau… kad galiu! Gal skambės pasipūtėliškai, bet… Nežinau. Noriu ir sieksiu.
Pastaruoju metu mane domina valstybė, jos struktūra, ekonomika ir verslas, rinkodara, galbūt kiek teisė… Net keista, prieš kelerius metus išgyvenau šiokį tokį “pereinamąjį laikotarpį”: iš pradinukiško kam tos kalbančios galvos, vis tiek nieko naujo požiūrio į žinias persiverčiau į nuoširdų domėjimąsi viskuo, kas vyksta. Kolekcionuoju įvykius ir kraunuosi bagažą. Nuvalkiota tai ar ne, tačiau, ką išmoksi… et. Ir net norisi nusijuokti, kai paminėjus kokį stambesnį įvykį ir užsiminus apie keletą detalių - iš tų pačių žinių, kad jas kur - pažįstami rimtai klausia, iš kur tiek žinau. Keista ir kai besiplepant nutyliu savo požiūrį į pasaulį ar svajonių darbą, mat lieku nesuprasta kaip “rimtuolė” ar kažkas panašaus. Retai taip jau nutinka, o gal išmokau tylėti, o gal… Nežinau. Bet savo tikslų sieksiu.
Tikriausiai visgi stosiu į ekonomiką arbą tarptautinius ryšius (ar tikrai jie taip vadinasi? apšvieskit!). Gal netgi bandysiu balotiruotis į ES institucijas, o gal dirbsiu čia, Lietuvoje. Gal bandysiu įtvirtinti mūsų šalį kitur? Dar neapsisprendžiau; galų gale, turiu dar visus ketverius metus. Tačiau žinote, ką? Man patinka žinoti, kurlink einu. Siūbuoti lyg nendrė kur nors kaip nors… Na, ne man. Gal skamba svajokliškai, bet nenoriu šitaip.
Auga nauja karta. Nauji, laisvi žmonės, nepatyrę priespaudų ir suvaržymų; atviros visos durys, prestižiškiausios mokslo ir darbo vietos, laisvas, naujas pasaulis be sienų. Ir tokių kaip aš, norinčių tvirtai žinoti, ant kokios žemės stovės, tikiuosi, yra ne vienas ir ne du. Ir tuo džiaugiuosi, nes ateitis priklauso mums.
Apie ką patys galvojate? Gal svajonių profesiją jau taip pat nusimato, o gal jau netgi dirbate ten, kur norėjote nuo vaikystės?

Mažų mergaičių nežemiškos svajonės; atsargiai, trupa, trupa šukelėmis!

Viskas taip sumautai trapu. Nėra nieko šilto, nieko minkšto ir jaukaus, tarsi mielo, prijaukinto kačiuko rausvomis letenėlėmis. Nėra arba nematau; tai gali būti ir skirtingos sąvokos, ir nelabai…

Ką daryti, kai po galvą bejėgiškai liuoksi įsibėgėjęs hipopotamas, arba, o varge, šuoliuoja fėjų banda? Aš nežinau. Todėl ir klausiu. Būtų smagu sužinoti, nes daugmaž taip ir jaučiuosi.

Svajonės yra abstraktu, tačiau gali taip lengvai virsti realybe. Arba ne; būtent tai ir žeidžia. Žinojimas! Ką galiu pakeisti, kai nemoku? Nors kita vertus, svajos tuo ir gražios.

Man reikia atostogų. Milžiniškos plytos šokolado, rožinio lagamino, milžiniškų akinių nuo saulės, papūstų lūpų, palmių ir hamako Havajuose. Būtų smagu! O gal ir ne. Manęs nepapirko kaimo turizmas, taigi nieko nereklamuosiu… Kol kas.

Grįžtant prie kačiukų temos, kartais norisi pasakyti miau. Kartais ir pasakau. Miau, Miau, Miau. Juk niekam nerūpi tai, kad šis įprotis išsiugdytas, tiesa?

Kai pagalvoji, realybė kartais panaši į kavą. Į tą, besislepiančią po tiršta iliuzijų puta. Į tą, kuri vienaip ar kitaip vis tiek išlenda ir parodo savo kartumą. Kurią geria Fortūna, kai jai taip pat norisi atostogų. Į kurią taip smagu panirti, lekiant svajonių kuru varomu automobiliuku visu greičiu…

Įdomu, ar rojuje būna palmių? O gal debesėliai tėra riešutai nuo milžiniško Amžinybės medžio? O gal… slyvos? Avietės? Gal galima nuo jų atsispyrus pasiekti viršūnę, kad ir kur ji bebūtų ir kad ir ką bedarytų, linguodama nesibaigiančiame vėjyje? Gal. Vėl nežinau. Nežinau, nežinau, ne…

Kažkada, kartu seniai ir visai šalimais ištęstame laike, mano širdis dunkstelėjo pirmąjį kartą. Nežinau, kelintą ji skaičiuoja dabar, šią akimirką, kai sėdžiu ir skrebenu visiškas nesąmones, vietoje to, kad parašyčiau šį tą racionalaus, vertinant iš visuomenėje priimtų standartų pusės. Kelintą kartą ji bus sutuksėjusi, kai viskas… Kai bus viskas? Na, nesvarbu.

Jei gyvenimą audžia Lemtis, kokios spalvos jos siūlai? Tankiau, rečiau, spalvotaspalvotaspalvota. Jei galėčiau užmesti akį, kaip suvytas mano siūlelis? Su kuo pinasi, kur susiriša, kurioje vietoje trūks? Būtų įdomu, tačiau kartu neberasčiau savo kelio. Palaiminti nežinantys?

Žodžiai, kvaili žodžiai… Kartojau ir kartojau mažiausiai dvidešimt… tūkstančių kartų. Ir jaučiuosi mažumėlę išsunkta, lyg kas būtų išspaudęs visus gyvybės syvus ir sveiko proto likučius su jais į didelį katilą saldaus, patetiško abrikosų džemo. Ne, nenoriu šitaip galvoti, nes mane gali supykinti. Arba ne, tačiau vis tiek negalvosiu.

Tyla, skambanti, gaudžianti, tįstanti ore lyg didinga melodija. Sakinys, pilnas paradoksų, tačiau kartu ir teisingas. Kartais taip gera paskutinei išeiti iš bažnyčios. Kiekvienas atodūsis tampa simfonija, kiekviena tylos akimirka įgauna didybės. Man reikia tylos, kartais jos ir ilgiuosi.

Būna visko. Retkarčiais nuoširdžia išraiška guodžiu, o viduje kvatojuos: kad taip man tokias problemas! Arba juokauju, išties raudodama dėl savo kvailumo. Būna, būna! Ir nieko aš čia nepakeisiu. Kol saulė rytais dar kyla, pasaulis egzistuoja, vadinasi, turiu dėl ko džiaugtis ir liūdėti. Tai svarbu.

Atsiprašau, kad teko tai skaityti. Išties, dauguma jūsų tikriausiai pagalvos: ką ji čia šneka? Mažutėliai nukrypimai nuo logikos, atsijungimas nuo aplinkos, vadinkite, kaip tik į galvą šauna, tačiau be šitų nežymiai psichodelika nuspalvintų akimirkų aš nebebūčiau aš. Ir nieko nepadarysi…

Sveiki visi,
šiandien belandžiodama internete radau visai smagų žaidimuką. Vadinasi jis “Mano gyvenimo garso takelis”. Pamaniau, gal verta būtų čia paplatint, nes tikrai pasirodė įdomu.
Visa esmė tame, kad negalima du kartus panaudoti to paties atlikėjo, ir kad turi būti bent keli skirtingi muzikos žanrai. Apačioje matote pavyzdėlį, tereikia prie atitinkamos skilties įrašyti atlikėją ir dainą. Gan ilgai užsisėdėjau besirankiodama muziką, bet matote rezultatą.
Ievos gyvenimo garso takelis
Pradžia: Coldplay - Talk
Pabudimas: Hitomi Takahashi - Aozora No Namida
Įsimylėjimas: Yann Tiersen - La Valse d’Amelie
Kovos scena: Lacuna Coil - Swamped
Išsiskyrimas: Damien Rice - 9 Crimes
Bučinys: Marjorie Fair - Empty Room
Slapta meilė: Imogen Heap - Hide And Seek
Gyvenimas puikus: Simon Mathews - All night long
Jausmų, minčių krizė: Katie Melua - Spider’s Web
Scena, kur vairuojama: Three Doors Down - Kryptonite
Prisiminimas: Emilie Autumn - Across the Sky
Laimingas šokis: Shaggy - Feel The Rush
Savigrauža: Nightwish - Angels Fall First
Ilga vieniša naktis: KT Tunstall - Beauty Of Uncertainty
Lemtinga kova: Krypteria - Victoriam Speramus
Mirties scena: Metallica - Nothing Else Matters
Pati pabaiga: The Cure - Just Like Heaven
Vieta, kur eina kūrėjų pavardės: The Verve Pipe - Never Let You Down
Sumečiau viską į rinkinuką:
http://www.youtube.com/view_play_list?p=376D7F4436F5B6A3
Enjoy :)
Galit ir jūs pabandyti, tikrai įdomūs rezultatai gaunasi, bent palyginus su keliais žmonėmis, kurie jau atliko šitą užduotėlę, o man taip pat būtų be galo įdomu pamatyti jūsų takelius :)
Kai kurių savo mylimų dainų niekaip negalėjau prisiversti sudėlioti į tam tikras lentynėles pagal temas, niekaip, tačiau šitas projektėlis privertė pažiūrėti į melodijas iš kitos pusės, pabandyti pritaikyti kitiems dalykams. Smagu šiaip.
Beje, Ieva sveikina jus iš Keturiolikos žemės! Nesvarbu, kad visą savo gimtadienį pramiegojau, mat bandžiau atsigauti po bemiegės nakties parskrendant iš Londono, apie kurį tikriausiai bus kitas mano įrašas, tačiau vasario aštuonioliktoji ėjo, praėjo ir atnešė man naujus metus :)

Kiek kartų per dieną susimąstome, ką būtent dabar bandome praryti ir paliekame savo vargšiukams skrandžiams apdoroti? Retas atsakytų, kad galvoja nuolat. Aš ir pati ne taip jau seniai tik mąsčiau apie sveiką mitybą. Iki šiandien.
Nežinau, kaip tokių minčių mano galvoje atsirado, tačiau ėmiau ir susidomėjau kelių šiandien sudorotų patiekalų sudėtinių dalių turiniu. Ir ką radau?
Pusryčiai:
paimkime, tarkim, jogurtą “Activia”. Sudėtis:

• pasteriz. pienas
• vaisių priedas (5,8% slyvų, cukrus, kvapiklis)
• cukrus
• pieno milteliai
• pektinas (tirštiklis; E440)
• jogurto kultūros, tralialia

Na, sakykime, gan pakenčiamai atrodo, juolab, kad tai turėtų būti jogurtėlis, kuris gerina pilvo būkles, lia lia… kvapiklio galėjo ir nebūti, bet juk ne aš gaminu.
“Priešpiečiai”:
Javainių batonėlis “Corny” su spanguolėmis. Mano mėgstamiausias, errr, tik kažkaip baltą lapuką paskaičius nelabai linksma…

• skrudinti javų dribsniai
• gliukozės-fruktozės sirupas (1)
• džiovintos spanguolės
• miltai (1)
• kukurūzų dribsniai (kukurūzai, cukrus, druska, miežių salyklas)
• rudasis cukrus
• gliukozės sirupas (2)
• kokosų aliejus
• miltai (2)
• cukrus
• medus
• rūgštingumą reguliuojanti medž. - citrinų rūgštis (E330)
• miežių salyklas
• druska
• emulsiklis (E471)
• kvapiosios medž.
• saulėgražų aliejus
• tešlos kildymo medž. (E450, E500)
• karamelinis cukraus sirupas

Nuomonė: kažkokiu būdu “sveikuoliškas maistas” sugebėjo sutalpinti savyje daug visokiausių dalykėlių. Ne visi tie E yra “blogi”, tačiau akį traukia daaaug gliukozės, cukraus, etc. Hm-hm.
Pietūs:
Čia mama privertė ja pasibaisėti, prie lietinių paruošdama kažkokio tirštimo, kuris ant buteliuko su milteliais buvo įvardintas kaip “Grybų padažas”. Grožėkimės:

• sausi pieno milteliai
• modifikuotas krakmolas
• svogūnai
• joduota druska
• maltodeksitrinas (negarantuoju, kad teisingai užrašiau ir kad žinau, kas tai per velnias. Anyway.)
• kvietiniai miltai
• džiovinti pievagrybiai (tik čia atsiranda grybai!!!)
• cukrus
• hidrolizuoti augaliniai baltymai
• mononatrio glutamatas (skonio ir kvapo stipriklis; E621)
• grybų kvapo medžiagos
• augaliniai riebalai
• ciberžolės (?)
• kalio sorbatas (konservantas; E202)

Niekada-daugiau-neimsiu-to-daikto-burnon. Pažadu!
 
Kur lenkiu… manau, pačiu laiku susizgribau. Nežinia kiek jau visi skaitėm apie “E” žalą, dirbtinius dalykėlius ir visus kitus blogius, tačiau kiek realiai paimam į galvą…
Viskas, žiūrėsiu, ką valgau. Atsibodo. Ir tikrai raginu prieš atsikandant pagalvoti, ar tikrai to reikia.

Visai netikėtai atradau naują žavinčią veiklą!
Kol kas dar turbūt neaišku, ką bandau pasakyti. O šneku gi apie klasės “ekskursiją”, kuri truko nei daug, nei mažai - apie keturias šeštadienio valandas.
Pradėsiu turbūt nuo to, kad aštuntoji “A” prieš gerą  mėnesį sulaukė naujos auklėtojos. Jau penktosios, kuri bandė mus pasiimti, tačiau kartu tikriausiai ir pirmos. Lenkiu galvą prieš Ritą!
Na štai, ir mūsų naujoji auklėtoja yra kūno kultūros mokytoja. Gan jauna, manyčiau, mano tėvų amžiaus, ir itin aktyvi. Nevardinsiu visų privalumų, nes tai nelabai atitiks temą, tik pasakysiu, kad per sausį jau apturėjome dvi sportines ekskursijas. Pirmoji buvo į ledo areną - tuo pačiu ir kinan, į “Berniuką dryžuota pižama”, o ką jau darysi, Akrapalin nusibasčius - o antroji… Laipioti sienom, net nežinau, kaip geriau išsireikšti.
Taigi gan ankstyvą (dešimtą valandą dar daug kas miega) šeštadienio rytą susirinkome stotelėje netoli Prisikėlimo bažnyčios ir patraukėme per visokius “bromus” ir gatveles maždaug 50 metrų iki laipiojimo centro “Miegantys drambliai”. Pripažinsiu, gan apleisti koridoriai ir plačios laiptų aikštelės ne taip jau patikimai atrodė, tačiau nieko nesakiau ir laukiau instruktažo. Pasirodė, kad nei apsauginių virvių, nei šalmų (cha!) niekas neduos. Visa apsauga - milžiniško storio spalvingas čiužinys, patiestas ant patalpos, kurios sienos buvo įvairiai išlankstytos ir prikalinėtos “kybių”, grindų.

 Kiek pašokinėjus ant minkštųjų grindų, pabandžiau nuteikti save, kad išsaugosiu galvą nuo smegenų sukrėtimo. Na, nežinau, kaip man ten pavyko, tačiau greitai jau apie 15 žmonių kopė sienomis viršun. Mumis rūpinosi bei padėjo ir salės darbuotojas, kuris mikliai priklijavo dešimt numerėlių gan aukštai ant kiekvienos sienos. Tikslas - paliesti visus. Daugiau ar mažiau likau patenkinta, net ir tokiu atveju, kad iki daugelio lapelių tiesiog stryktelėdavau, atsispyrusi nuo menkučių atbrailų kojoms.
Trys valandos - gana daug, bet praėjo jos labai jau greitai. Iš tiesų prisipažinsiu - pajutau azartą. Kai pabandai ilgiau palaipioti, atsiranda poreikis išbandyti ką nors, ko dar nedarei, galbūt kitokį kelią, didesnį greitį ar dar ką. Žinoma, rimtai nesportavome, jei remčiausi savo klasės draugo Domo, kuris laipioja jau trečius metus ir net vaikščiojimą lubomis pademonstravo, tačiau
jau grįžus namo buvo justi pirmieji požymiai: rankos ir kojos dreba, o užgauta kulkšnis vis primena apie save…
Brrr-rr, sekmadienis jau buvo visai nepavydėtinas! Tikriausiai nebuvo judesio, kurį atlikus, nebūtų suskaudę tos ar anos vietos. Nekoks jausmelis, tačiau praėjusios dienos malonumas atpirko viską. Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju.
Visas šis savaitgalis įtikino mane, kad noriu sportuoti. Ir žinote, ką? Jau numanau, kokią veiklą artimiausiu metu norėsiu pasirinkti.
Daina: Kryptonite
Klausau: šįvakar, grįždama iš muzikos mokyklos, įsijungiau grotuvą ir išgirdau atsisukusią nežinia iš kur atsiradusią dainą. Užbūrė!
Atlikėjai: 3 Doors Down. Tikrai daug jų dainų buvau girdėjusi, bet grupės nežinojau, tačiau po šio vakaro nutikimo tikrai pradėsiu domėtis. Turbūt. Vokalistas dainuoja neblogai…

Ir nieko, nieko neliko. Gal užkalbėjau, arba ei, pasiunčiau kokią dozelę really black magic? Tuščia! Visai! Ir man nerūpi, nerūpi, nerū…pi..
Daina: Swallow
Klausau: paskutinėmis dienomis - itin dažnai. Gal dėl to, kad sėdžiu namie su temperatūra ir trūksta veiklos, tačiau.. ne. Ji įtraukia. Kai noriu pasijusti kur nors kitur, būti nunešta muzikos. Ar kaip nors panašiai. Trumpiau - itin dažnai.
Atlikėja: Aaaak, Emilie Autumn. Visai neseniai dar nieko nežinojau nei apie ją, nei apie jos kūrinius. Ką gi, turiu pripažinti, kad buvau daug praradusi. Tikrai! Nežinau, kaip, tačiau ji sugeba užkerėti. Tokia, tokia fantastiškai ironiška, kerinti, žavinga! Ir talentinga. Et…
Eisiu gerti savo čiobrelių. Arba pasidarysiu kokio šiaip viraliuko. Velniai nematė.